- stelgti
- 1 stel̃gti, -ia, -ė 1. intr. Š, NdŽ, Tv stengtis, rūpintis: Stel̃ga dirbti, o nieko netura Lk. Stel̃gė, išleido vaikus į mokslą DūnŽ. | prk.: Stelgiat sužiebti gaisrą ir apšviesti tamsybę tėvynės! Žem. | refl. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ: Žmonys patys stel̃gės [kelius taisyti], ka nereiktų plaukti DūnŽ. Nusibodo jau vienai gamintis duoną, t. y. stel̃gtis, storotis JI409. Ana stel̃gas anksčiau apsižygiuoti Lkv. Stelgsiuos kaip įmanydamas, jei žadatės man padėsią Vaižg. Pasistatęs šiaip taip naują trobelę, stelgias ir išgrįsti Žem. 2. intr. JI455, Varn norėti, geisti: Muno vaikai stel̃ga į mokslą Lk. 3. tr. steigti, rengti, taisyti: Ans stelgia gyvenimą, t. y. budavoja, perka J. 4. intr. N, BzBkVI215, J, Rtr, NdŽ, KŽ įdėmiai žvelgti, žiūrėti, stebeilyti: Į ką stel̃gti, įstel̃gti, įsistel̃gti K. | prk.: Iš dangaus vidurio stelgė pilnasis mėnuo į tyliojo miesto šešėlius Vd. 5. refl. K.Būg, NdŽ, BIII214 girtis, daugžodžiauti: Hiobas noprosnai savo burną atvėrė ir stelgėsi be išminties BBJob35,16. \ stelgti; įstelgti; nustelgti; pastelgti; pristelgti
Dictionary of the Lithuanian Language.